Vienas garsus Italijos diplomatas yra pasakęs, kad derybos yra toks menas, kai leidžiate kitai pusei siekti jos tikslų, tačiau Jūsų sąlygomis. Pavyzdžiui, pateikiame kelis nekonstruktyvaus ir konstruktyvaus pokalbių išsireikšimus:

Nekonstruktyvu: Gal padarysite 15 proc. nuolaidą?

Konstruktyvu: Jei Jūs mums suteiksite 15 proc., nuolaidą, mes įsipareigosime užsakyti 2500 vienetų.

Nekonstruktyvu: Ar spęsit iki to termino?

Konstruktyvu: Jei spėsite iki nurodyto termino, pratęsime bendradarbiavimą.

Vienas iš bendravimo ypatumų derybose – konstruktyvumas. Konstruktyvių derybų pradžia yra informatyvaus dialogo, kalbama tvirtu tonu bei vyrauja neverbalinė kalba – kūno kalba, skleidžianti pasitikėjimą savimi.

Pirmiausiai konstruktyviose derybose yra aptariamos neutralios temos, prie esminių problemų einama pamažu. Toliau į kontekstą įvedamos jau aktualios temos. Būtinai akcentuojamas susitarimo reikšmingumas. Paminima, ką oponentai laimės, jei gebės susitarti.

Konstruktyvaus bendravimo metu didelė reikšmė teikiama klausymuisi. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad į oponentus kreipiamasi vardais, pasitikslinama, jei kažkas neaišku, paminimos jau oponentų išsakytos mintys, apibendrinama pasakyta bei girdėta informacija ir pan.

Taip pat reikia uždavinėti klausimus. Susitelkti į oponento argumentus ir juos priimti, įvertinti, pasitikslinti ir pan. Jei kažko nesupratote ar nesate tikras, ar supratote teisingai, pasitikslinkite. Tai – konstruktyvumo ypatybės.

Kai derybos vyksta konstruktyviu stiliumi, tai susėdama taip, kad būtų matyti visi derybų dalyviai.

Konstruktyvumui nebūdingas šaukimas, agresija, aštrumas ir pan. Kalbama neutraliu, ramiu tonu.

Šiuo atveju būtinai užtikrinamas bendras problemų sprendimas.

Konstruktyvumas netoleruoja manipuliacijų. Todėl jei pajuntama, kad oponentas pradeda manipuliuoti ar elgiasi nesąžiningai, tai būtina pasakyti garsiai.